Prasminga ir įspūdinga diena

0
91

Kasmet trečiąjį gegužės mėnesio sekmadienį švenčiama Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Šiais metais Marijampolės mieste planuota šventė neįvyko, dėl visą pasaulį užgriuvusios  koronaviruso pandemijos. Todėl šią dieną kiekvienas šventėme neįprastai, pagal galimybes: vieni aplankė bunkerius, kiti uždegė žvakutes ant partizanų kapų ar prie paminklų. Šventė turi ir dar vieną simbolinę reikšmę: gegužės 14-oji yra ir mūsų laisvės fakelo – Romo Kalantos – žūties diena.

Praėjus  dvidešimčiai  metų nuo partizanų pasipriešinimo okupacijai, Kalanta simboliškai pratęsė  jų kovą, kad dar po dvidešimties metų Lietuva atkurtų savo nepriklausomybę. Šio jauno žmogaus auka  pažadino ne tik Kauno patriotus, ji išjudino visus susipratusius tautiečius atvirai ar slapčia kovoti už Lietuvos laisvę. Atėjūnai, išsigandę šios kovos, ėmė daryti kratas buvusių partizanų namuose. Neišvengė tokios kratos ir mūsų šeima, tačiau tėtis žinojo, kad yra uoliai sekamas, todėl dar išlikusius partizanų laikraštėlio „Laisvės varpas“ lapus paslėpė dar giliau. Nieko nepešė uolieji Kremliaus tarnai. Ši  dvasia buvo tvirtesnė už atėjūnų ginklus ir propagandą, nors jie uoliai stengėsi įbrukti į žmonių smegenis savo ideologiją. Lietuvos žmonių nusiteikimo prieš okupantus ir lietuviškus jų pakalikus, laisvės troškimo niekas negalėjo sustabdyti.

Pilietinio pasipriešinimo dieną Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus atstovai (priklauso virš 20 patriotinių organizacijų) kartu su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos atstovais paminėdami Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną Vilniuje, Lukiškių aikštėje padėjome gėlių, būsimo paminklo žuvusiems kovotojams už Lietuvos laisvę vietoje. Čia yra įamžintos relikvijos iš įvairių kovų už Lietuvos laisvę vietų. Labai tikimės, kad kitais metais čia bus pastatytas Vyčio paminklas.

Tęsdami Pilietiškumo kelionę po Lietuvą, nuvykome į Kauną, kur kartu Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM atstovais padėjome vainiką prie Romui Kalantai skirto paminklo „Aukos laukas“. Čia jau radome padėta gėlių – žmonės prisimena Romo auką, beveik prieš pusę šimtmečio tapusią pilietinio pasipriešinimo okupacinei santvarkai simboliu. Pasimeldėme už jo sielą, prisiminėme koks R. Kalantos susideginimas  buvo svarbus visai Lietuvai ir kaip jis išgąsdino atėjūnus. Nors buvo bandoma padaryti R. Kalantą psichiniu ligoniu, tačiau laisvės banga jau ritosi per visą mūsų kraštą ir okupantai jos jau nepajėgė sustabdyti…nuvilnijo per Lietuvą ir jos jau nebuvo galima sustabdyti…

Vėliau nuvykome į  Kazlų Rūdą, nes tokią įsimintiną dieną buvo labai prasminga aplankyti vietas, kur žuvo ir palaidoti partizanai. Kazlų Rūdos apylinkėse žuvo labai daug partizanų. O su vienu partizanu Štreimikiu Jonu, kilusiu iš Kazlų Rūdos, mano tėtis partizanas Juozas Jakavonis-Tigras viename gyvuliniame vagone buvo vežamas į Komsomolsko prie Amūro lagerius. Išsiskirdami jie palinkėjo vienas kitam išlikti gyviems ir susitikti. Gaila, bet Jonas Štreimikis žuvo Magadane. Apie tai yra aprašyta J. Jakavonio knygą „Šalia mirties“, kurią įteikiau mieloms Kazlų Rūdos savivaldybės gyventojoms Gintarei Narkevičiūtei ir Azitai Makarevičienei, kurios pažįsta ir žino Štreimikių šeimą ir mielai papasakojo mums apie šio krašto istorinius įvykius, apie Kazlų Rūdos apylinkėse vykusias kovas ir pastatytus paminklus.

Prie paminklo žuvusiems partizanas padėjome gėlių puokštę ir uždegėme žvakutes. Šaunuoliai Kazlų Rūdos gyventojai, jog buvusią partizanų gatvę pavadino Lietuvos partizanų gatve ir joje pastatė paminklą. Labai norisi tikėti, kad Lietuvos partizanų gatvė atsiras  ir Vilniuje.

Kelionę tęsėme, nuvykdami į Marijampolę. Čia pagerbėme Tauro apygardos žuvusius ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvius. Ačiū Marijampolės savivaldybės tarybos nariams Kęstučiui Traškevičiui, Valdui Pileckiui, Jonui Bieliauskui, kurie mielai sutiko papasakoti ir palydėti į naująsias kapines prie paminklo, skirto Tauro apygardos partizanams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1944-1955 m. Padėjome gėlių ir uždegėme žvakutes, prie Marijampolėje  Tauro apygardos partizanams pagerbti  pastatytų paminklų. 

Kaipgi būdamas Marijampolėje neaplankysi Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus, kuris buvo atidarytas dar 1993 metais., kurio įkūrimo didžiausia iniciatorė ir pirmoji muziejaus vedėja buvo politinė kalinė Aldona Vilutienė. Ji paaukojo daug laiko, energijos, sveikatos, kad surinktų žuvusių partizanų pavardes, užrašytų informacija apie vykusias kovas, trėmimus.  Būdama jau  garbingo amžiaus, A. Vilutienė rūpinasi, kad būtų įamžintas kiekvienas kovotojas, už laisvę paaukojęs savo gyvybę.

 Aplankę muziejų buvome sužavėti… Pamačius čia surinktus eksponatus ir išgirdus įspūdingą muziejaus darbuotojo pasakojimą, tarsi nusikeli į tuos baisius laikus, kai kiekvieną dieną žūdavo šaunūs Lietuvos vyrai. Muziejuje yra dvi pagrindinės ekspozicijos- ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai ir trėmimai. Esminiai partizaniškos muziejaus dalies eksponatai: partizanų uniformos, ginklai, asmeniniai laisvės kovotojų daiktai, dokumentai, prisiminimai, nuotraukos, o taip pat medžiaga apie priešo žiaurumus ir partizanų palaikų paieškas bei jų perlaidojimą po Atgimimo. Man labai įstrigo, jog muziejuje yra paviešintos ir stribų ir KGB darbuotojų pavardės. Manau Lietuvos žmonės turi žinoti ne tik savo didvyrių pavardes, tačiau ir tų, kurie vykdė Lietuvos žmonių genocidą.

Tokios ekskursijos  ypač reikalingos jaunimui, kad šis suprastų ir įsisąmonintų Lietuvos laisvės kainą, kad nenorėtų palikti Tėvynę, ieškodami užjūriuose tik baltesnės duonos ir kitokių materialinių gėrybių. Lietuvoje  labai reikalingos jaunos rankos, doros širdys, sąžiningi darbuotojai. Švietimo ministerija turi duoti pavedimą, kad visi vyresnių klasių moksleiviai nors vieną kartą per metus aplankytų partizanų ir tremties muziejus, atstatytus bunkerius, susitiktų su dar gyvais laisvės kovų dalyviais. Viena tokia pamoka pravesta prie bunkerio, muziejuje ar susitikus su gyvu anų laikų liudininku atstoja keliolika pamokų klasėje ir suteikia galimybę pajusti to meto įvykių realybę ir susimąstyti apie jų svarbą šiandieninei Lietuvai.

Nevyriausybinės organizacijos, padedančios stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus  kartu su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie KAM į Suvalkiją nuvykome dar ir su kita kilnia misija.  Artėjant Tėvo dienai, partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienai nusprendė padėti skurstančių šeimų vaikams. Euras prie euro ir surinkome 1 500 EURŲ už juos nupirkome 92 vaikams maisto produktus: 65 vaikams Kazlų Rūdoje (Kazlų Rūdos, Jankų, Bagotosios, Plutiškių vaikų dienos centrams) – direktorė Onutė Paplauskienė ir 23 vaikams Marijampolėje (VšĮ Degučių vaikų dienos centrui) – vadovė Ramutė Lepšienė. Taip pat dviems vaikams Vilniuje ir  dviems vaikams Druskininkuose, kurių proseneliai buvo partizanai.

Kokia šilumą širdyje pajunti, kai matai dėkingas vaikų, tėvų ir vadovų akis.  Su savo artimu dalinimasis savo širdžių šiluma ir tuo, ką turime, mūsų pilietiškumui suteikia daugiau gyvybės ir prasmės. Miela, kad surėmę pečius galime palengvinti gyvenimą tiems, kuriems šiuo metu sunkiausia. Vaikai mums įteikė savo padarytus mielus patriotinius darbelius. Pabuvę šiuose vaikų dienos centruose, pabendravę su vadovais ir vaikais supratome, jog vaikai yra ugdomi patriotine dvasia. Labai tikime, jog šie vaikai bus puikūs Lietuvos šauliai, kariai, Tėvynės patriotai…

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga, kartu su tėveliu partizanu Juozu Jakavoniu -Tigru padėjome gėlių ir pasimeldėme prie partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto paminklo, kuris yra ir simbolinis jo kapelis, nes nežinia kur jį užkasė Maskvoje ar sudegino žiaurūs atėjūnai. Taip pat padėjome gėlių, uždegėme žvakutes ir pasimeldėme prie Adolfo Ramanausko- Vanago, buvusio Tigro bendražygio kapo. Taip pat ir prie Antano Kraujalio-Siaubūno kapo.

Išeidamas iš kapų tėtis pasakė „Kas žino, ar galėsiu dar kada čia juos aplankyti. Kažin ar bus surasti palaikai ir ar galėsiu pasimelsti, uždegti žvakutę  prie Pietų Lietuvos partizanų vado, mano puikaus bendražygio Juozo Vitkaus-Kazimieraičio kapo. Mūsų gretos vis retėja, gerai, kad jaunimas vis labiau vertina mūsų kovas“.

Lietuva per šimtmečius turėjo daug savo didvyrių. Sovietmetyje dėta daug pastangų ištrinti tautos atmintį. Norėta, kad jos neliktų ir naujos kartos atmintyje.  Džiugina vis dažniau visuomenei  atverčiami tie istorijos puslapiai, kurie mokslininkų istorikų vadinami naujųjų laikų  Lietuvos istorija. Visų pirma tai pokario Lietuvos partizanų-laisvės kovotojų pasipriešinimo sovietinei okupacijai laikotarpis. Jaunimas atranda vis naujas asmenybes, kurios buvo padengtos laiko dulkių klodais, nes okupantai norėjo, kad pilkoji užmarštis užklotų mūsų atmintį…

Angelė Jakavonytė

Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkė


Warning: A non-numeric value encountered in /home/kazluruda/domains/kazluruda.info/public_html/wp-content/themes/Newspaper/includes/wp_booster/td_block.php on line 353