Amalvos pelkė laukia gamtą mylinčių lankytojų

0
147
Amalvos pelkė/ Regimanto Vabuolo nuotr.

Šią žiemą Amalvos paliose atsirado naujas objektas, kuris didžiausią smalsumą turėtų kelti gamtos mylėtojams – naujas gamtinis pažintinis takas. Juo eidami lankytojai galės paganyti akis į vietinę augmeniją, o tiems, kam pasiseks labiausiai, galbūt pavyks išvysti ir retos gyvūnijos, pavyzdžiui, balinių pelėdų.

Nauja vieta gamtos mylėtojams

Eidami naujuoju 121 m ilgio pažintiniu taku lankytojai patenka į vieną didžiausių Suvalkijoje Amalvos pelkę ir gali pasigrožėti jos platybėmis, o šalia esančiuose informaciniuose stenduose paskaityti apie pelkės istoriją, ekosistemą, gyvūniją ir augaliją. Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius Karolis Podolskis sako, kad įrengti taką buvo nuspręsta siekiant skatinti turizmą Suvalkijos krašte.

„Nusprendėme, kad tikslinga tokį projektą įgyvendinti tam, kad žmonės galėtų geriau susipažinti su pelkės vietove ir joje esančia gamtos įvairove. Svarbu ir jaunimui sudaryti geresnes galimybes pažinti gamtą, būti arčiau jos. Žmonės domisi tokiomis atokiomis, gamtoje esančiomis vietovėmis. Į tą pusę važiuojama ir grybauti, ir uogauti, todėl manome, kad šalia esantis takas paskatins ir jį aplankyti“, – teigia K. Podolskis.

Savo ruožtu Žuvinto biosferos rezervato, į kurį patenka Amalvos pelkė, vadovas Arūnas Pranaitis pasakoja, kad pasivaikščioti po pelkę įdomu visais metų laikais. Jei norite išvysti žydinčią ir nubudusią gamtą, geriausiai atvažiuoti gegužės antroje pusėje, na, o šiuo metų laiku įdomu ir gražu pastebėti, kaip atrodo mieganti pelkės gamta.

„Anksčiau norint priartėti prie Amalvos pelkės tekdavo prasibrauti pro krūmynus. Nebūdavo, kur pasistatyti automobilio, trūko informacijos apie tai, kas glūdi pelkėje. Žmonės daugiausiai eidavo tik spanguoliauti. Ir dabar spanguoliautojai galės naudotis šiuo takeliu. Tačiau kai spanguolių nėra, pavyzdžiui, dabar, žiemą, kai pelkės kartais būna labai prastai įšalusios, šiuo taku bus galima drąsiai nueiti į Amalvos centrinę dalį, pasidairyti po ją“, – kalba A. Pranaitis.

Atgimti pelkei reikia laiko

Žuvinto biosferos rezervato vadovas pasakoja, kad sovietmečiu, apie 1970-uosius pradėti Amalvos pelkės sausinimo darbai. Visa žemapelkė buvo išvagota grioviais ir nusausinta, šiaurinė Amalvos pelkės dalis irgi buvo išvagota grioveliais ir paversta į polderį, vandens lygis nuleistas. Pelkė ėmė apauginėti, durpės – skaidytis, klimato kaitą skatinantis anglies dvideginis – skverbtis į atmosferą. Pasimatė visos blogosios pelkės savybės. 

„Po intensyvaus sausinimo, pelkė gerokai nukentėjo. Dabar gamtininkai stengiasi ją kiek įmanoma atkurti. Didelė Amalvos dalis patenka į ekosistemų atkūrimo zoną, o joje jau keletą metų iš eilės vykdomi gamtotvarkos darbai. Praėjusiais metais užbaigtas aukštapelkės vandens lygio atkūrimo projektas“, – pasakoja Žuvinto biosferos rezervato vadovas.

A. Pranaitis sako, kad dabar pelkė atgyja, atrodo visai kitaip nei prieš 10 ar 15 metų. Bendromis Žuvinto biosferos rezervato direkcijos, VĮ Gamtos paveldo fondo, Marijampolės savivaldybės ir buvusios Marijampolės miškų urėdijos pastangomis buvo užtvenkti seni ir nereikalingi melioracijos kanalai. Nemažą dalį miško, kuris užaugo pelkei pasausėjus ir kuris tikrai būtų džiūvęs pakėlus vandens lygį, buvo nuspręsta iškirsti. Taip atsivėrė buvusi tipiška atvira aukštapelkė, kokia Amalvos pelkė kadaise ir buvo. Tačiau laikas pelkėje į priekį slenka labai lėtai. Sugadinti šį gamtos kūrinį užima nemažai laiko, o atkurti prireikia dar daugiau. Tad manoma, kad matytųsi darbų rezultatai, gali prireikti dar bent 10-mečio.

Namai retai gyvūnijai ir augmenijai

Didžiausia Suvalkijoje Amalvos pelkė taip pat yra svarbi dėl to, kad priklauso Natura 2000 saugomų teritorijų tinklui. Šioje teritorijoje saugomos Natura 2000 buveinės: degradavusios aukštapelkės, pelkiniai miškai, taip pat truputis pelkėtų lapuočių miškų.

A. Pranaičio pasakojimu, iš viso Amalvos aukštapelkėje nustatyta 113 augalų rūšių. Gausiausi kiminai, kurių čia aptinkama net 11 skirtingų rūšių. Augalijos rūšių gausa pasižymi ir aplink aukštapelkę išsidėsčiusios tarpinės pelkės ir pelkinių lapuočių miškų buveinės.

„Amalvos pelkėje buvo aptiktos gan retos augalų rūšys, tokios kaip raudonoji gegūnė, mėlynasis palemonas. Teritorijoje stebėta apie 100 paukščių rūšių, iš jų 46 rūšys yra saugomos. Tarp jų ir reti tetervinai, griežlės, švygždos, mėlyngurklės. Sutinkami saugomi gyvūnai: ūdros, upiniai bebrai, varlės raudonpilvės kūmutės bei reti drugiai pelkinis satyras ir didysis auksinukas“, – pasakoja A. Pranaitis.

Gamtininkams labai svarbu ir tai, kad Amalvos pelkėje galima aptikti tokį retą paukštį kaip balinė pelėda. Nėra tiksliai žinoma, ar šie paukščiai pelkėje peri, bet rudenį jie visada pastebimi. Taip pat pelkėje gausu briedžių. Ypač šiuo metu, kai atlikta nemažai kirtimų ir prižėlę daug medžių atžalų, kurios briedžiams – puikus maistas.

Tad jei galvojate, kaip turiningai gamtoje praleisti gražią žiemos dieną, nepamirškite, kad šalia – Amalvos aukštapelkė ir pažintinis takas. Ilgą laiką stūksojusi vienumoje, negalėjusi suteikti patogios prieigos, pelkė su visais savo turtais po truputį atsiveria žmonėms.

Jūsų komentaras

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.