Kazlų Rūdos BMDK: grėsmės akistatoje

0
596
Kazlų Rūdos bandomasis medienos dirbinių kombinatas.

Kazlų Rūdos bandomajame medienos dirbinių kombinate (BMDK) sėkmingai išbandžius ir įsisavinus pirmąją Tarybų Sąjungoje medžio drožlių plokščių (MDP) gamybos liniją SP-50, kuriai įranga iki tol buvo perkama Europoje, Maskvoje TSRS Miško pramonės ministerijoje kombinatas buvo pripažintas kaip turintis pakankamai aukštos kvalifikacijos specialistus.

Ši ministerija 1972 metais priėmė sprendimą nupirkti Vakarų Vokietijoje devynias linijas MDP laminavimui, gebančias medžio drožlės plokštes padengti sintetinėmis plėvelėmis medienos imitacija, kas reiškė ženklią pažangą baldų gamyboje. Buvo priimtas sprendimas dvi pirmas linijas išbandyti gamybos sąlygose.

Ne atsitiktinai šio pažangaus pirkinio išbandymams pasirinkti Kazlų Rūdos BMDK ir  Ukrainoje esantis Kostopolio namų statybos kombinatas. Kazlų Rūdos kombinate šią liniją montavo ir derino specialistai iš Vakarų Vokietijos, pasirūpinus, kad pastarieji būtų kruopščiai apsaugoti nuo kontaktų su kombinato darbuotojais bei miestelio gyventojais. Su vokiečiais galėjo bendrauti tik ribotas skaičius kombinato vadovų ir specialistų.

Aurimas Abukauskas su žmona Margarita. (Iš asmeninio A. Abukausko archyvo)

Apie šį Kazlų Rūdos BMDK istorijos laikotarpį gerai prisimena gyvas šių įvykių liudininkas  Aurimas Abukauskas, tuo metu dirbęs kombinato direktoriumi. Laukiant naujų importinių įrengimų buvo skirtos lėšos laikinų sandėlių statybai. Kazlų Rūdos BMDK vadovybė nusprendė šias lėšas panaudoti esamo taros cecho pertvarkymui, įrengiant modernias džiovyklas. Gauti importiniai įrengimai šiai apdailos linijai buvo sandėliuojami po atviru dangumi, pridengiant juos ruberoidu.

Priartėjus dienai, kada reikėjo bandyti linijos darbą, paaiškėjo, kad žalvarinės plokštės su chromuotu paviršiumi, kurių paskirtis buvo sintetines plėves prese aukštų temperatūros ir slėgio sąlygose priklijuoti prie plokščių paviršiaus, turi defektus ir negali būti panaudotos  produkcijos gamybai.  Žalvarinių plokščių chromuoti paviršiai buvo atšokę, jos savo defektų pėdsakus galėjo palikti ant sintetinių plėvelių medienos imitacijos. Kilo sumaištis. Maskvoje šios linijos statybos ir  montažo eigą stebėjo per padidinamąjį stiklą.

Dėmesys buvo sutelktas į tarą, kurioje buvo transportuojamos ir kombinato teritorijoje saugomos šios kontaktinės plokštės. Jos buvo įpakuotos į storo armuoto polietileno užlituotus maišus. Į juos buvo  sudėta po 10 vienetų žalvarinių 6 mm storio plokščių, padengtų poliruoto chromo sluoksniu. Jas saugant nuo pažeidimų, buvo  perklotos minkštu audiniu be mazgų. Išpakavimo metu visi maišai buvo pini vandens. Chromuotas plokščių paviršius buvo pūslėmis atšokęs nuo žalvarinių paviršiaus.

Normali darbo eiga buvo paralyžuota. Suvažiavo komisijos iš Maskvos, Vilniaus ir atstovai iš Vokietijos firmos. Maskvos ir Vilniaus specialistų  nuomonė buvo vieninga: laikant įrengimus po atviru dangumi ir besikeičiant oro drėgmei, žalvarinių plokščių paviršiai kondensavo drėgmę, rasojo. Kaupiantis vanduo, neturėdamas kur dingti, kaupėsi polietileno pakuotėje.

Kaltininkai aiškūs – kombinato vadovai, ne pagal paskirtį panaudoję lėšas, skirtas laikinojo sandėlio statybai. Tuo metu buvo populiarus kaltinimas – kenkėjas (вредитель), kuomet tyčiniais ar netyčiniais veiksmais buvo padaroma žala pramonėje, žemės ūkyje arba kitose ekonominės veiklos sferose. Šios grupės nusikaltimams buvo skiriamos griežtos bausmės, tokio pat lygio kaip ir už politinius. Šiuo atveju Kazlų Rūdoje potencialūs, galimi kenkėjai buvo sugrįžę iš  tremties – kombinato direktorius A. Abukauskas, vyriausiasis inžinierius Gvidonas Busilas, vyriausiasis technologas Antanas  Rimkevičius, cecho viršininkas  Vytautas Tallat-Kelpša.  Nuostoliai didžiuliai: žalvarinių plokščių kaina siekė 400.000 Vokietijos markių, sužlugdytas laminavimo linijos išbandymas ir įsisavinimas nustatytais terminais. Kombinato eiliniai darbuotojai (tokių buvo) pašnibždomis svarstė: ar gaus vadovai kalėti iki gyvos galvos ar bus sušaudyti? Jie juk visi buvę tremtiniai. Tuo metu pakrikę kombinato vadovai suko galvas – iš kur pakuotėse  atsirado tiek vandens? Laminavimo cecho viršininkas V. Tallat-Kelpša, paragavęs drumzlino vandens iš pakuotės, pajuto, kad jis yra sūraus skonio. Siekdamas patikslinti patirtą sūrimo skonį savo burnoje, palaižė išmestos iš dėžių minkštos pakuotės likučius, pažeistus žalvarinių plokščių paviršius. Visi jie buvo sūrūs. Buvo priimtas sprendimas – ištirti šio vandens kilmę. Kombinato šaltkalviams buvo duota užduotis išgręžti dar nespėjusius išdžiūti pakuotės audinius, kaip paprastai moteris išgręžia skalbinius. Pasisekė surinkti tik penkis litrus drumsto vandens. Du litrus pasiėmė vokiečiai, du maskviečiai, vienas litras vandens buvo nuvežtas į Lietuvos mokslų akademijos (LMA) laboratoriją ir buvo paprašyta skubiai nustatyti vandens kilmę. Jau kitą dieną LMA laboratorijos vadovas L. Masiliūnas paskambino ir paklausė: kur kazlųrūdiečiams pavyko rasti tokį purviną Baltijos jūros vandenį? Patyrinėjus plokščių įpakavimo schemą buvo nustatyta, kad žalvarinių plokščių paketai, įvynioti į apsaugines plėveles, medinėse dėžėse nebuvo užfiksuoti atramomis ir juos gabenant jūra, paketai galėjo slankioti dėžėse, veikiant jūros bangavimui ir tai galėjo pažeisti pakuotės sandarumą.

Vokiečiai skubiai pristatė naują plokščių komplektą ir informavo, kad nuostolius padengė firma CargoPak, pagaminusi pakuotę.

Taip jau nutiko, kad Maskva turėjo pripažinti  įtariamų kenkėjų pranašumą ir pridėti dar vieną pliusą, vertinant Kazlų Rūdos BMDK specialistų kvalifikaciją. A. Abukauskas 1972 metais buvo pakviestas darbui į Maskvą TSRS Miško pramonės ministerijoje. Čia tapo Medienos plokščių valdybos vyriausiuoju inžinieriumi. Jis diktavo šios pramonės šakos techninės politikos  vystymo klausimus. Šiuo metu A. Abukauskas gyvena ramų pensininko gyvenimą  Kaune, bet dar su siaubu prisimena tas neramias dienas. Galėjo būti ir taip, kad ginkluoti pareigūnai su raudonais antpečiais (tokius nešiojo čekistai) būtų lydėję jį ir jo bendradarbius į kokį nors tolimą Rusijos šiaurinį rajoną.

Vytautas Tallat-Kelpša iš jo prisiminimų knygos „Seku ne pasaką…“. knygos.

Žemaičio kraują iš tėvų paveldėjęs  Vytautas Tallat-Kelpša (1926-2009),  kaip pažymi A. Abukauskas, ne visai įprastu būdu kombinate nustatęs metalinių plokščių defektą  laminavimo linijoje,  pakeitė šio grėsmingo konflikto situaciją. Vytautas gimė Klaipėdos krašte pasienio policijos pareigūno Vladislavo  ir Joanos  Tallat-Kelpšų    šeimoje.  1941 m. tremtis su šeima, bandymas pabėgti, lageris ir vėl tremtis. Toks likimas buvo ne išimtis tūkstančiams Lietuvos šeimų. Atkaklus žemaitis, kaip rašė vėliau savo prisiminimų knygoje „Ne pasaką seku…“ (2007  m.), ištvėrę sunkumus, kuriuos tremtinio gyvenimas jam suteikė vieną po kito. Jis minimoje knygoje rašė: „Tik juos (sunkumus() nugalėjęs, įrodysi, ko vertas esi“. Vakariniame technikume Krasnojarsko krašte įgijo mechaniko specialybę. Į Lietuvą  su žmona Adele ir tremtyje gimusiais Nijole ir Raimondu 1965 m.  sugrįžo jau kaip patyręs specialistas iš stambaus Novojeniseisko medžio apdirbimo kombinato (Krasnojarsko kraštas), kuriame jis dirbo aukštose ir atsakingose pareigose. Bandymas įsidarbinti Grigiškių medžio plaušo gamykloje nebuvo sėkmingas: įmonės direktorius nebuvo palankus buvusiam tremtiniui. Pasisekė Kazlų Rūdoje, kur kombinato direktoriumi dirbo buvęs tremtinys Balys Greičiūnas.

Vytautas Guliokas

 

KOMENTUOTI

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.