Kazlų Rūdos BMDK ir sovietmetis

0
930
Kazlų Rūdos bandomasis medienos dirbinių kombinatas.

Vytautas GULIOKAS

Sovietmečiu Lietuvos tremtiniai ne tik buvo priversti palikti gimtuosius namus, bet patyrė ir atstumtųjų vietą kaip tremtyje, taip ir sugrįžus iš tremties į savo kraštą. Kada okupantai Lietuvoje eilinei tremties akcijai sudarinėjo sąrašus, telkė šiai operacijai personalą ir geležinkelio vagonus, Sibiro atokiose gyvenvietėse, kur buvo numatoma apgyvendinti tremtinius iš Lietuvos, vietiniai gyventojai buvo nuteikiami sutikti fašistus, banditus ir imtis atsargumo veiksmų.

Tų kraštų gyventojų galimas nuostatas, patyrusių netektis kare su nacistais, buvo galima suprasti. Kaip liudija buvusių tremtinių prisiminimai, šios nuostatos tremties pradžioje buvo jaučiamos visose vietovėse. Neilgai trukus gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas. Buvo pastebėtas lietuvių darbštumas, sumanumas tvarkytis net nepakeliamose sąlygose. Mestas neigimas šleifas išsisklaidė. Tam talkino  aplinkybės: Sibiro gyventojus sudarė persikėlėliai carų valdymo laikais, viliojami laisvų žemių, kitą dalį –  tremtiniai, pradedant 1930 m., kada Rusijoje vyko žemės ūkio kolektyvizacija. Čia taip buvo nemažai vokiečių, lenkų, ukrainiečių tremtinių. Dabartinis Krasnojarsko krašto lietuvių bendruomenės pirmininkas  Antanas Rasiulis viename Pasaulio lietuvių suvažiavime liudijo: mūsų  seneliai, tėvai tremtyje vietiniams gyventojams Sibire paliko darbščių ir sąžiningų žmonių įvaizdį.

Mirus Stalinui Tarybų Sąjungoje buvo pasmerktas asmens kultas ir represinė sistema. Palaipsniui buvo paleidžiami politiniai kaliniai ir tremtiniai. Tuo metu  komunistų partijos vadas Lietuvoje A. Sniečkus tokius SSSR vadovybės veiksmus įvardijo – neatsakingas Chruščiovo eksperimentas. 1957 01 21 LTSR AT Prezidiumo pirmininkas J. Paleckis pasirašė įsaką, draudžiantį politiniams kaliniams apsigyventi Lietuvoje. Tremtiniai irgi pasijuto „trečiarūšio“ žmogaus padėtyje: buvo suvaržyta teisė grįžti į savo rajonus, apsigyventi didesniuose miestuose. Daliai tremtinių buvo draudžiama iš viso sugrįžti į Lietuvą. Nemažai rinkosi Latviją, Kaliningrado sritį. Atskirų įmonių vadovai vengė įdarbinti politinius kalinius bei tremtinius net žemiausios kvalifikacijos darbui.

Ne visai pagal to laiko valdžios  nuostatus požiūris į represuotus asmenys susiklostė Kazlų Rūdos bandomajame medienos dirbinių kombinate (BMDK). Ši įmonė, pradėjusi savo veiklą 1909 m. miškinguose Kazlų Rūdos apylinkės nuo lentpjūvės, įkurtos vokiečio pirklio Toklerio ir išaugo iki medžio apdirbimo kombinato.  Septintame dešimtmetyje praėjusio amžiaus LTSR baldų ir medžio apdirbimo ministerija nusprendė Kazlų Rūdoje pastatyti medžių drožlių plokščių (MDP) gamybos cechą, reikalingą baldų pramonės vystymui. Iki tol Sąjungoje įranga MDP gamybai buvo perkama užsienyje. Buvo priimtas sprendimas Kazlų Rūdoje naujai statomame MDP gamybos ceche sumontuoti pirmą Sąjungoje ekspermentinę MDP gamybos liniją PS-50, pagamintą Dniepropetrovsko presų gamykloje. Kazlų Rūdos medžio apdirbimo kombinatas gavo naują pavadinimą 1982 – Kazlų Rūdos medienos dirbinių bandomasis kombinatas (BMDK). Tuo metu Lietuvos mokslo įstaigos MDP gamybos specialistų neruošė. LTRS Baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministras Pavelas Kūris 1965 m. Kazlų Rūdos BMDK direktoriumi paskiria Sibiro tremtinį Balį Greičiūną, tremtyje baigusį tinkamus mokslus. Pavelas Kūris, gimęs 1910 m. Briansko srityje Rusijoje, atvyko į Lietuvą 1944 m. tarp kelių tūkstančių, kuriuos Maskvos sprendimu, artėjant frontui Lietuvos link, buvo atrinkti Rusijos gilumoje, turinčius lietuviškas šaknis ar panašias pavardes, tikslu, išvijus vokiečius, Lietuvoje įtvirtinti tarybų valdžią. P. Kūris lietuvių kalbos neišmoko,  buvo tolerantiškas ir gebėjęs savo sprendimus apginti partinės valdžios viršūnėse. Jo pavaduotojai buvo vietiniai lietuviai ir su jų pagalba Lietuvoje sukūrė stiprią baldų gamybos pramonę.

Kazų-Rūdos BMDK direktoriumi 1970 m., staiga mirus Baliui Greičiūnui, paskiriamas 1941 m. buvęs tremtinys Aurimas Abukauskas. Pastarajam tenka atsakingas laikotarpis, susietas su eksperimentinės MDP gamybos linijos PS-50 išbandymu gamybinėse sąlygose. Čia pastovūs svečiai buvo linijos projekto autoriai, Maskvos šakinio mokslo instituto darbuotojai. Nors 1971 m. buvo suspausta pirma plokštė, iki projektinio linijos pajėgumo dar buvo tolimas ir varginantis kelias. Pati linija PS-50 pradiniame  variante buvo tolima nuo tobulybės bei turėjo savo technologinius ypatumus, kas apsunkino visą bandymų procesą.  Gamybos procese buvo numatytas nepertraukiamas konvejerio darbas ištisą parą ir septynias dienas per savaitę.  Bet kokia  konvejerio prastova ne tik lėmė nuostolius, bet ir rimtus sunkumus atkurti konvejerio darbą. Kombinato vadovų ir specialistų telefonai ištisą parą buvo budinčiame rėžime. Jiems dažnai tekdavo nutraukti poilsį arba nakties miegą. Tokį karinio rėžimo   stovį ne mažiau už kitus teko patirti buvusiam tremtiniui Antanui Rimkevičiui, ėjusiam vyriausiojo technologo pareigas. Tuo metu čia dirbo tremtiniai su žmonomis iš tremties Gvidonas Busilas, vyriausias inžinierius, Vytautas Tallat-Kelpša, cecho viršininkas. Savo įnašu į šios linijos bandymus pasižymėjo ir kombinato specialistai, neturintys praeities politinio šleivo:  Vytas Akelaitis, Jonas Bujauskas, Česlovas Andriušis, Vytautas Lisauskas, Antanas Dekaminavičius, Vytautas Kanevičius, šiuo metu einantis Kazlų Rūdos savivaldybės mero pareigas ir daugelis kitų specialistų bei darbininkų, įsisavinusių sudėtingus įrengimus. Visi jie tikslą pasiekė: eksperimentinė linija buvo pripažinta tinkama serijinei gamybai. Vėliau kombinate buvo sumontuota tos pačios Dniepropetrovsko presų gamyklos linija PS-100, dvigubai galingesnė. Kazlų Rūdos BMDK taros gamybą papildžius medienos drožlių gamyba ženkliai laimėjo ir Kazlų Rūdos miestas. Buvo pastatyta nemažai daugiabučių namų, erdvus darželis vaikučiams, naujas ligoninės pastatas, išplėstas energetinis ūkis.

Kazlų Rūdos BMDK direktorius Aurimo Abukausko gebėjimai organizuoti  gamyklos darbą ir techninis išprusimas neliko nepastebėti. Jis 1975 m. perkeliamas į Maskvą TSRS Miško pramonės ministerijos Plokščių gamybos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi. A. Abukauskas 1992 m.  tampa pirmuoju baldų gamybos akcinės bendrovės „Freda“ Kaune generaliniu direktoriumi. Ši įmonė šiuo metu pagal gamybos ir eksporto apimtys pastoviai yra pirmajame Lietuvos baldų įmonių trejetuke. A. Abukauskas  LR Ūkio ministerijos įsakymu Nr. 4  2009  05 09 buvo apdovanotas ženklu nusipelniusiam pramonės darbuotojui.

1975 m. Kazlų Rūdos BMDK direktoriumi paskiriamas buvęs tremtinys Gvidonas Busilas, iki tol čia dirbęs vyriausiuoju inžinieriumi.  1979 m. direktoriumi po ilgos pertraukos paskiriamas pirmas asmuo, neturintis politinio šleifo – Stanislovas Butkus. Pastarasis yra baigęs Kauno KPI, įgijęs patirtį MDP gamyboje Klaipėdoje, sumanus gamybos organizatorius. Darbuotojus vertino ne pagal partinių lozungų deklaravimą, o pagal profesinius gebėjimus. S. Butkus čia dirbdamas įgijo mokslų daktaro laipsnį. Vėliau kombinato vadovais dirbo Algimantas Puišys (1986-1993) ir Gytis Tamašauskas (1993-1999).

Buvusių tremtinių koncentracija Kazlų–Rūdos BMDK specialistų ir darbininkų tarpe negalėjo būti palikta be dėmesio Kapsuko  (dabar Marijampolės)  rajono KGB darbuotojų. Tai savo kailiu patyrė šių eilučių autorius, iki  1982 m. čia dirbęs vyriausiojo inžinieriaus pareigose. Sovietmečiu visi įmonių  vyriausieji inžinieriai buvo skiriami Civilinės gynybos štabų vadovais ir privalėjo turėti teisę dirbti su slapta informacija. Man,  kaip buvusiam tremtiniui, toks leidimas nebuvo duotas. Kombinato direktorius šio štabo viršininku paskiria taros gamybos meistrą Vytautą Korzoną. Pastarasis nesureikšmino savo paskyrimo ir kiekvieną ketvirtį po darbo valandų ateidavo į mano kabinetą: mes, du Vytautai, ruošdavome ataskaitas rajono štabui. Tokia buvo ir paslaptis: kombinatas karo atveju privalėjo gaminti medinius kotus kareivių lopetėlėms.

Vieną dieną iš Ministerijos gavau   kvietimą į atvykti Civilinės gynybos seminarą Vilniuje. Seminare, kur buvo surinkti mano kolegos, rusų kalba paskaitas skaitė kariškiai. Antrąją seminaro dieną mane iškvietė Ministerijos atstovas ir pareiškė, kad turiu tuoj pat išvykti į kombinatą: ten atsirado problemų.  Atvykęs į Kazlų Rūdą nieko panašaus neradau. Mano antrininkas Vytautas atskleidė  atšaukimo iš seminaro priežastį. Atvykęs „draugas“ iš rajono, kuris pastoviai čia lankydavosi ir savo vizitą pradėdavo nuo kadrų skyriaus, domėjosi, kodėl ne tas asmuo buvo pasiųstas į seminarą. Tremties šleifas nulėmė, kad  buvau išbrautas iš sąrašo išvykai į Vokietijos demokratinės respublikos giminingą įmonę, su kuria kombinatas bendravo.

1981 m. vasarą, atostogų metu buvau išvykęs į sanatoriją Druskininkuose. Praėjus kelioms dienoms sulaukiau kombinato direktoriaus skambučio, kuriuo jis pranešė apie naktį įvykusį gaisrą plokščių laminavimo ceche ir aš turiu nedelsiant atvykti atstatymo darbams. Atvykus į vietą paaiškėjo gaisro priežastis. Dvyliktą valandą nakties darbą pradėjusi pamaina pasigedo katilinės, dirbančios pusiau automatiniame režime, operatoriaus. Pamainos meistras nesivargino ieškoti operatoriaus: įjungė katilinės agregatus ir tęsė darbą.  Kilęs gaisras katilinėje buvo  pastebėtas pavėluotai. Gausios ugniagesių pajėgos iš Kapsuko ir Kauno jį sutramdė. Nuostolius skaičiavo ne tik kombinatas, bet ir dauguma baldų įmonių, kurioms buvo tiekiamos detalės su pilna apdaila baldų gamybai. Savaitės bėgyje, dirbant trimis pamainomis, gaisro padariniai buvo likviduoti.  Suveikė „niekšybės dėsnis“. Man baigiant gydimą sanatorijoje, kombinate kilo gaisras MDP gamybos cecho džiovyklų aparatinėje. Šį kartą keletui dienų sutriko plokščių gamyba.  Įtariama, kad aparatinėje buvo vartojamas alkoholis ir buvo  rūkoma.

Tokie rimti kombinato darbo sutrukdymai buvo ne tik  ministerijos, bet Kapsuko rajono KGB skyriaus dėmesio centre. Čia kelias dienas apklausas vykdė jaunas karininkas, iš manęs pareikalavęs raštu išdėstyti gaisrų priežastis. Teko  pakartoti komisijų išvadas.

Praėjus pusei metų po šių gaisrų įvykių, 1981 m. gruodžio mėnesį buvau pakviestas pas ministrą Kazimierą Miniotą, kuris man pareiškė, kad aš turiu persikelti tolimesniam darbui į Mažeikių baldų fabriką, kuris tuo metu filialo teisėmis buvo Šiaulių baldų gamybinio susivienijimo padalinys. Pasiūlymas buvo ne tik netikėtas, bet ir mano šeimai nepriimtinas: tėvai grįžę iš tremties senai gyveno netoli Kauno, dukra mokėsi Kauno medicinos institute. Ministras tą dieną  liko be atsakymo.  Po keleto dienų vėl nuvykau į Vilnių siekdamas išsiaiškinti tokio mano atžvilgiu sprendimo priežasties, ką palaikiau dar viena tremtimi. Žvalgybą ministerijoje pradėjau nuo kadrų skyriaus viršininko Stanislovaičio, buvusio kariškio.  Pastarasis pradėjo nuo buvusių gaisrų kombinate. Pareiškiau, kad jų priežastys išaiškintos, susijusios su  darbo drausmės pažeidimais. Tada viršininkas pateikė pavyzdį. Pokario metais viename kariniame dalinyje  iškilmių proga, dalyvaujant svečiams,  turėjo būti atliktas trijų pabūklų saliutas. Jis neįvyko. Patikrinus sandėlyje esančius 2000 šovinių, tuščio nei vieno nebuvo rasta. Gavęs tokį sunkiai apčiuopiamą atsakymą, pabuvojau ministro pavaduotojo Petro Ardavičiaus kabinete. Šis patvirtino mano būtinumą palikti Kazlų Rūdą. Išgirdęs mano požiūrį į Mažeikius, patarė pakalbėti su Kauno BGS generaliniu direktoriumi Steponu Arciškevičiumi. Pastarasis telefonu pokalbio metu mane suprato ir pasakė, turįs pakalbėti su ministru K. Miniotu. Praėjus bent porai savaičių, buvo gautas ministro įsakymas apie mano pervedimą darbui į Kauną.

Tomis dienomis, esant tokiai mano, „pakabintai“ padėčiai, kolektyve nejaučiau atsiribojimo. Priartėjus mano darbo pabaigai įmonėje , 1982 m. sausio mėnesį kolektyvas paruošė išleistuves, dalyvaujant direktoriui ir administracijos darbuotojams. Man buvo įteikta tautodailininko Miko Varkalio  medyje išraižyta, knygos formate  padėka už sąžiningą ir nuoširdų darbą. Pusiaunaktyje lygiai dvyliktą valandą visi pakilo ir erdvioje patalpoje  daugiau nei iš penkiasdešimt balsų  nuskambėjo Maironio giesmė „Lietuva brangi “….

,,Iki Sąjūdžio bangos pradžios Lietuvoje buvo likę truputi daugiau nei penkeri metai. Jo daigai Suvalkijos lygumose, paženklintose pokario ginkluoto pasipriešinimo Tauro apygardos partizanų krauju, kaip visoje mūsų šalyje per dešimtmečius nebuvo sunykę.  Apie šį laikotarpį Aurimas Abukauskas, kuriam pavaldi dailė ir  eiliuoto teksto kūryba, rašė:

Atrodė, kad visi tai stengiasi užmiršti.

Naujoves liaupsint, prisitaikyti, pritapti.

Jiems kartais sekės taip natūraliai vaidinti,

Kad pats pradėdavai į „šviesią ateitį“ tipenti.

LGGTC archyve skelbiamos medžiagos apie KGB veiklą Lietuvoje, viename iš šių dokumentų skaitome Kapsuko (dabar Marijampolės) KGB skyriaus viršininko pulkininko T. Vilko ataskaitoje savo vadovybei už 1981 metus apie operatyvinę – agentūrinę veiklą, jų tarpe apie Kazlų Rūdoje buvusius gaisrus. Pulkininkas rusu kalba rašė: закончено расследование по выявлению действительных причин возникновения пожаров в Казлу-Рудском опытном комбинате древесных изделий. Выявленные при этом недостатки устранены. (Vertimas: Užbaigtas tyrimas tikrų priežasčių, kilusių gaisrų Kazlų Rūdos bandomajame medienos dirbinių kombinate. Išaiškinti trūkumai pašalinti).

KOMENTUOTI

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.