Selemonas Paltanavičius: „Šis regionas žavus savo reljefo įvairove“

0
191

Lina Mustafinaitė, Knyga „Kulinarinės kelionės“

Iš Marijampolės krašto kilęs žinomas gamtininkas, rašytojas, aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius puikiai pažįsta Suvalkijos pakraštį Nemuno pakrantėje. Šis regionas žavus savo reljefo įvairove, vaizdais su mūsų didžiosios upės juosta ir gyvenvietėmis, turinčiomis savitą veidą ir charakterį.

Selemonas Paltanavičius

Selemonas pasakoja, kad Plokščiai – Nemuno slėnio šlaite įsikūrusi gyvenvietė. Pavasarį krantuose žydi kriaušės ir laukinukės vyšnios, čiulba lakštingalos, raguvų dugnais virva upeliukai. Daugelis šių upelių atiteka iš „aukštai“ esančių laukų, jie sraunūs pavasarį ir išdžiūstantys vasarą. Vienas tokių, gyvas visus metus, yra Plokščiuose tekantis nedidutis ir seklus Vaiguvos upeliukas. Jis vienintelis toks visoje Lietuvoje, nes juo visada važinėjo vežimai, automobiliai, tai – upė-kelias.

„Žinojau apie jį ir daug metų vis neprisiruošiau aplankyti ir pamatyti. Buvo vasaros pradžia, lijo lietus. Upeliuko paviršiuje raibuliavo lašų taškai. Per lietų lyg niekur nieko upelio vaga nudardėjo vežimas. Po kiek laiko nuburzgė mašina. Stovėjau ir svarsčiau – kur dar taip galėtų būti, jei ne Suvalkijoje?

Kitur gal būtų upeliuką „suspraudę“ į vamzdžius, nutiesę keliuką. Arba iškasę griovį ir juo paleidę upelio srovę. O čia jis išliko – tikras kaip kažkada. Kaip tada, kai ant akmens, slūgsančio upeliui ant kelio, ateidavo pasėdėti Vincas Kudirka. Kai upeliu brisdavo Petras Kriaučiūnas – legendinis šviesos Lietuvai nešėjas. Toks upelis išliko ir dabar – tik jo pakraščiu nutiestas takas žmonėms vaikščioti.“

Gelgaudiškis – miestas kairiajame Nemuno krante, aukštai, jau už upės slėnio. Jis garsus savo dvaru – garsios Gelgaudų giminės palikimas ilgai buvo apleistas. Selemonas pasakoja, kad Gelgaudams reikėjo trauktis iš Lietuvos palikus savo pilis ir dvarus. Jų giminė ir be savo šaknų liko garsi – vien ką reiškia Seras Arturas Džonas Gilgudas (Gelgaudas), pasaulinio garso aktorius!

„Gelgaudiškio dvaras Suvalkijoje buvo savotiška išimtis – čia dvarų nebuvo daug, nes bendras pragyvenimo lygis regione buvo gana aukštas, išsiskirti nebuvo lengva.“

Rezidencinis Gelgaudiškio dvaras, be savo dailios architektūros, garsėjo aplinka. Iš natūralaus miško, papildžius įvežtiniais augalais, buvo suformuotas parkas, kurio fragmentų išlikę iki šiol.

Greta buvo medžioklės plotas su ratu išsidėsčiusiais spindžiais – spindulio formos linijomis: centre esantys medžiotojai galėjo matyti žvėris, bėgančius per mišką. Dvaras garsėjo iki tol Lietuvoje nematytų daržovių auginimu, šiltnamiais, vynuogėmis.

Sudargas – paskutinė gyvenvietė kairiajame Nemuno krante prieš Kaliningrado sritį. Galbūt tai ir būtų visiems žinomiausias ženklas, jei ne Sudargo piliakalnių, stūksančių Nemuno krante, kompleksas: du Grinaičių ir trys Burgaičių piliakalniai.

„Fragmentiški kasinėjimų duomenys liudija, kad visi radiniai kilę iš laikų prieš Kristų ar po jo, nemažai – iš pirmojo tūkstantmečio vidurio. Didžiausia tų laikų istorijos kliūtis, dėl kurios mes daug ko nežinome, yra medžio statinių laikinumas: viskas sudegė, neišliko. Sudargo piliakalnių kompleksas, kurį profesorius Alfredas Bumblauskas prilygino Kernavei, yra iš esmės netyrinėtas. Be to, labai svarbūs faktai apie greta ne mažiau kaip 600 metų buvusią ir iki šiol egzistuojančią sieną tarp valstybių, santvarkų ir kultūrų.

Suvalkijos pakrašty esantis Sudargas visus labiausiai ir traukia piliakalniais. Ne gėda čia apsilankyti, nes aplinka sutvarkyta, įrengti takai, laiptai. Gali kopti, žiūrėti į Nemuną ir kitapus jo esančius Jurbarko krašto krantus, lydėti Nemunan nusileidžiančią vasaros saulę“, – pataria gamtininkas.

Kokia gi suvalkiečio virtuvė? Suvalkietis žino, kad virtuvė namuose yra šventa ir švari vieta. Čia egzistuoja labai daug paprastų dalykų, rodančių apie pagarbą maisto trupiniui net tada, kai to maisto yra gausiai. Suvalkietis žino: nesėsk prie stalo nenusiplovęs rankų ir nesusišukavęs – kiekvienas valgymas yra šventė. Jei šeima valgo kartu, paprastai pradedama valgyti atsisėdus šeimos galvai, kitaip jam tiesiog būtų pareikšta nepagarba.

Žinoma, suvalkietis niekada nepaliks nesuvalgytos duonos. Jei jau atsilaužei pusę riekės, ją ir suvalgyk. Niekada nepalik lėkštės „nešvarios“. Suvalkijoje tikrai niekas nepasakys, kad valgai per daug (kaip kad skamba linksmose istorijose). Su apetitu valgantis žmogus yra tikrai sveikas ir darbingas.

Ką valgo suvalkiečiai? Šiandien – tą patį, ką ir visi Lietuvoje. Tiesa, gal daugiau valgo patiekalų, kuriems pagaminti reikia laiko. O prieš 50 metų dar buvo gajos prieškario mados ir požiūriai. Tada buvo labai jaučiama Kauno virtuvės įtaka, o labiausiai – Rytprūsių kulinariniai kanonai, netgi šiek tiek lenkiškų skonių. Tačiau tuo pat metu buvo matomi vargingo gyvenimo (dar tik grįžo išvežtieji,

išbuožyti) suformuoti maisto ruošimo įpročiai“, – pasakoja Selemonas.

Silkė su „rasalu“

Kiekvienų namų kamaroje būtinai stovėdavo rūgusio burokėlių „rasalo“ statinaitė. Gaivi jo rūgštis tiko verdant sriubą, tačiau jį naudodavo ir kitokiam patiekalui. Tam reikėdavo poros riebių silkių. Jos nuvalytos, bet „nefiliuotos“ būdavo supjaustomos piršto pločio gabaliukais. Sudėtos į sriubinę lėkštę užpilamos burokėlių „rasalu“ ir valgomos su karštomis virtomis bulvėmis.

Vyrai ir vyresni šeimos nariai į šią šaltsriubę dar įsideda griežinėliais pjaustytų svogūnų.

Dar daugiau įdomios informacijos apie nuostabias Lietuvos vietoves, skanų, tam kraštui būdingą maistą, patiekalų receptus, nuoširdžių ir atvirų žymių žmonių pasakojimų apie savo gimtinę rasite knygoje „Kulinarinės kelionės“ www.virtuvesknyga.lt šią šaltsriubę dar įsideda griežinėliais pjaustytų.

Jūsų komentaras

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.