Gydytoja-menininkė ar menininkė gydytoja? (IN MEMORIAM Irenai Lukoševičiūtei-Skučienei)

0
632
Kazlų Rūdos Garbės pilietė Irena Lukoševičiūtė-Skučienė

Irena Lukoševičiūtė – Skučienė dažnai prisistatydavo taip: gydytoja – tautodailininkė. Ar pasversi, ko žmoguje daugiau – menininko genų (gyslelės) ar profesijos atstovo bruožų? Tautodailininkės vardą ji gavo dar 1973 metais, tačiau pati pabrėždavo, jog „darbai nutolę nuo liaudies meno tradicijų ir krypsta į individualią kūrybą ir laisvą improvizaciją“, tad vadinome šią talentingą kūrėją menininke. Sunku kuriantį žmogų ir „įrėminti“: „Tobulumo mene gal man ir nepasiseka pasiekti, bet yra vidinis poreikis ką nors daryti. Kūryboje norisi ieškoti naujų išraiškos formų, užfiksuoti aktualias temas, pažaisti spalvomis, pavaizduoti jūrą, gėles labiau abstrakčiai… Pomėgiui atiduotas laisvalaikis atsiperka žmonių dėmesiu“.

Mąstančius bei kuriančius žmones sunku  prakalbinti, ilgai ir kantriai reikia vaikščioti iš paskos, kol „išpeši“ kokį nors žodelį apie jį patį. Apie reikalingumą savo kraštui, regionui, Lietuvai, darbus, kūrybą, sumanymus jie gali kalbėti ilgai ir gražiai.. „Esi reikalingas – nori dirbti, kuri planus. Kazlų Rūdoje viso labo yra dvi veikiančios staklės, iš jų vienerios – Astos Kurienės, kitos – mano. Kitur staklės numetamos ar sukūrenamos… Aš manau, kad etninė kultūra turi įeiti į švietimo sferą, ją reikia diegti per mažus vaikus. Ką įdiegiame vaikui, išlieka visam gyvenimui.

Išėjusi į pensiją aš galiu vystyti savo pomėgį lyg antrąją specialybę…“

Žinios apie Ireną Lukoševičiūtę – Skučienę

Gimė Šakių rajone, Sintautų parapijoje, Šurpaulių kaime. Mama Bronislava Liepuonytė – Lukoševičienė (1898 – 1965), tėtis Jonas Lukoševičius – Lukša (1887 – 1988), sodininkas ir stalius, gimęs Nesvyžiuje. Irenos sūnus Jonas – architektas. 1951 m. baigė Šakių vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno medicinos institutą, kurį baigė 1957 metais. Nuo darbo pradžios iki šiol dirbo Kazlų Rūdos ligoninėje, iš pradžių terapeute, vėliau – rentgenologe, pastaruoju metu – radiologe.

Irena kilusi iš darbštumu, kūrybiškumu, sumanumu garsėjusios šeimos. Seneliai ir tėvai viską darė patys: arė, sėjo, verpė, audė, siuvo, siuvinėjo, mezgė, drožė, skaitė, nepamiršdavo švenčių ir daug ką sugebėjo atlikti išmoningiau nei jų aplinkos žmonės.  Abu tėvai – iš ilgaamžių giminės, jų broliai ir seserys sulaukę netoli šimto arba virš šimto metų. Mama – daugiau ūkiška moteris, tėvui labiau rūpėjo politika, meniški dalykai – dirbo staliaus darbus, drožinėjo baldų apdailą. Pats negrojo, bet kaimo muzikantams suderindavo smuikus, gitarų stygas. Mokęsis Tulos technikos mokykloje, buvo priverstas ūkininkauti. Buvo geras, šviesios minties, nesavanaudis, sąžiningas žmogus. Karas šeimai atnešė daug sumaišties, viskas buvo sugriauta, sudeginta. Tėčiui mirus, dukra gavo dvidešimt bičių avilių palikimą…

Kūrybos  raiška 

Kūrybinio darbo pradžia – 1945 metai, kada, turėdama trylika metų, pasižiūrėjusi į mažą paveikslėlį, nutapė Kristaus paveikslą. Tuo metu nebuvo nei dažų, nei teptukų, tad piešė su burokų sultimis, sumaišytomis su kiaušinio baltymu,  o teptukas buvo iš šuns uodegos plaukų. Paveikslą pašventino, prieš jį visi meldėsi. Ir dabar jis išlikęs.

Kūrybos šakos – audimas, siuvinėjimas, karpiniai, mezginiai, gobelenas, batika. Kūrybai pažadino tėvų pavyzdys, vidinis poreikis, gyvenimo sukrėtimai, politiniai įvykiai, muziejų ekspozicijos, knygos, albumai, gamta – gyvenimo, gamtos ir spalvos sąsajos. Kūrybos metodas: piešdavo pagrindinį motyvą, kurdavo „iš savęs“, ieškodavo temų, susietų su laikmečiu ir gamta. Dirbo namuose. Kūrybos tematika: ir pasaulietinė, ir sakralinė. Naudodavo siūlus, dažus (gamtinius, anilinius), popierių, klijus, medžiagas pirkdavo, dalį gamindavo pati, naudodavo atsitiktinius pluoštus. Menininkės darbo įrankiai – kaimiškos staklės, verpimo ratelis, rėmas, žirklės, plaktukas. Palankiausia kūrybai – žiema ir pavasaris, kūrybingiausias laikas – ryto metas. I. Lukoševičiūtė savo darbų neparduodavo, tik dovanodavo. Nenorėjo, kad kūriniai kur nors iškeliautų, kiekvienas turėjo ženklinti Irenos buvimą Kazlų Rūdoje.

Kūrėja sakė, jog parodos kūrybai įtakos neturi, jos tikslas – parodyti žmonėms, kad iš „niekų“ galima daug ką sukurti.

Anksčiau ne vien tekstilei laisvalaikis buvo dovanotas: dainavo chore, vaidino miniatiūrų teatre, buvo skaitovė. Rašė atsiminimus apie gimtąjį Šurpaulių kaimą (jo jau nėra), apie smetoniškus ubagus, užrašinėjo kilusias mintis, paskaitydavo draugams.

Tapusi gydytoja ir pradėjusi gyventi savarankiškai, manė niekada nesuksianti ratelio, nesėsianti į stakles, nevyniosianti siūlų, nepinsianti juostų, tačiau kai jau turėjo namą, viename kambaryje iš karto atsirado rėmai, staklės, siūlai, teptukai, dažai, kurie buvo priemonės įgyvendinti nuo vaikystės kurtas svajones. I. Lukoševičiūtė pasakojo, jog svarbu ne tik savo namus padaryti savais, bet ir kitiems parodyti, ką galima nuveikti, neįdedant didelio kapitalo, kaip ne tik per profesiją, bet ir kitus pomėgius galima atsiverti žmonėms.

Kūrybos  rezultatai

Savo kūrybą Irena Lukoševičiūtė – Skučienė įvardijo kaip realizmo ir abstrakcijos mišinį. Jos darbai – visiems matomi: kabo kultūros centre, ligoninėje, įstaigose, bibliotekoje ir namuose, sakralinės tematikos gobelenai būdavo eksponuojami Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies ir Sintautų bažnyčiose. Pirmasis rimtas darbas, skirtas apšildyti kambario sieną, buvo iš trijų maišų, ant kurių išrišti Zodiako ženklai. Piešimo ar dailės mokytojo niekada neturėjo, nes tuomet mokyklose tokių specialistų nebuvo. Jei klasė piešdavo arklius, tai Irenos pieva buvo geltona, gėlės – raudonos, dangus – mėlynas, arklys – žalias. Paklausta, kodėl žalias, atsakiusi : „Nieko nuostabaus, jis suėdė visą žolę“…

Kūrėjai patiko žodžiai: darbas, duona, meilė, protas, mintys (su begale jų išsišakojimų ir ieškojimų), todėl jos darbuose tiek daug erdvės mąstymui, filosofijos. Štai gobelenas „2000 metai“, kuriame vaizduojama, jog žmogus viską pradėjo nuo akmens, su juo augo, gyveno, kaip auga medis, siekė šviesos, tiesos, bet buvo skaldomas, girnų malamas. Per smėlio laikrodį išbyrėjęs į šaknis, paliko savo pėdas ir sugrįžo į ten, iš kur išėjo.

Kažkada iš vienuolės Janinos Randamanskaitės sužinojo apie Šv. Klaros arba Elmo ugnį. Ta mėlyna liepsna atsiranda dėl biologinių laukų susiliejimo ar didelio energijos pliūpsnio, kai žmones ištinka nelaimė ir jie šaukiasi pagalbos, kai žmonės yra ypač solidarūs, jaučia nepaprastą įtampą, turi didelį tikėjimą ir viltį.. Lukoševičiūtei kilo mintis gobelene įamžinti svarbų Lietuvai įvykį – Sausio tryliktąją: žmonių iškeltomis rankomis vienybę, tikėjimą ir viltį. Jaunas mėnuo jai reiškė vilčių išsipildymą. Šis darbas pavadintas „Sausio 13-oji“.

Gobeleno „Kovo vienuoliktoji‘ centre – žalias varpas, pora žalių saulių – kad būtų viltinga, kad nesudegtų. Įvairiaspalvėm linijom varpas skleidžia spindulius (garsus). Moteris apačioje paleidžia paukščius, plunksnos ir laiškai krenta į rašalo jūrą.

Įdomus darbas „Kryžių kalnas Kazlų Rūdoje“ iš lino, medžio, keramikos. Pagrindinis akcentas – senas drožtas nežinomo meistro kryžius su mūka iš Višakio Rūdos parapijos. Ąžuolo šakos nuopjova – iš Senos Rūdos ąžuolynų likučių. Rožiniai – iš lino virvelių ir keramikos (įvairių formų keramikos karoliukai pačios prieš daugelį metų daryti), visos šios medžiagos kasdien žmonių rankomis liečiamos.

Menininkė troško padaryti ką nors dėl visų žmonių, pabuvojusi Kryžių kalne. Pasak jos, tai vieta, kur susijungia Žemė ir Dangus. Žemė – pilka, rami ir galinga, išliejanti savo versmes ir vėl priimanti atgal tai, ką buvo išleidusi gyventi, augti, žydėti, bręsti. Dangus, turintis galią valdyti, pasiima tai, ko nepajėgia pasilikti Žemė. Irena Lukoševičiūtė – Skučienė kūrybinį darbą „Kryžių kalnas Kazlų Rūdoje“ siūlė žmonėms priimti kaip Dangaus ir Žemės vienybės intenciją. Visi karoliukai, kai kalbame „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Amžiną atilsį“ – skirti tiems, kurie buvo, yra ir bus.

Vitalija  Filipova


Warning: A non-numeric value encountered in /home/kazluruda/domains/kazluruda.info/public_html/wp-content/themes/Newspaper/includes/wp_booster/td_block.php on line 353

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.