R. Beniušis atvirai apie karjerą, trofėjus, trenerius ir Lietuvos futbolą

2
127

Lietuvoje rastume tikrai nedaug futbolininkų, galinčių pasigirti tokia spalvinga karjera kaip Ričardas Beniušis. Šio puolėjo futbolo bendruomenei pristatinėti tikrai nereikia. Ne kartą ir ne du jis gynė Lietuvos rinktinės garbę, siuntė ne vieną tikslų smūgį į varžovų vartus tarptautinėje arenoje.

Ričardas gali pasigirti ir tuo, jog spėjo pažaisti labai skirtingose komandose, išgyvenusiose pačius įvairiausius laikus. Pradedant auksiniu FBK „Kaunu“, baigiant Edinburgo „Hearts“ ir Pakruojo „Kruoja“. Užsienyje jam teko atstovauti Rusijos, Izraelio, Čekijos, Škotijos ir Latvijos klubams.

Turbūt nesuklysime sakydami, kad Kazlų Rūdos „Šilo“ futbole klube per visą gyvavimo laikotarpį tai yra tituluočiausias futbolininkas ir turėti jį savo gretose miesteliui – didelė garbė. Per paskutines 21 rungtynes „Didžiuoju Benu“ vadinamas snaiperis įmušė jau 17 įvarčių. Kviečiame susipažinti artimiau su šiuo puikiu žaidėju ir charizmatiška asmenybe, įnešančia į „Šilo“ komandą subtilią ramybę, didesnį pasitikėjimą, ir, žinoma, nemažą geros nuotaikos dozę.

– Profesionaliame futbole esate ne vieną dešimtmetį. Kaip manote, kiek metų futbolininkas meistriškumo atžvilgiu gali laikytis aukštumoje?, – fksilas.lt pasiteiravo puolėjo.

– Viską lemia sveikata. Jei turi judesių bagažą, tai jo, sakykime lietuviškai, nepragersi. Manau, kad tai, ką tau įdiegė treneris vaikų futbole iki kokių penkiolikos metų, išlieka ilgam, tereikia tik tai palaikyti.

– Jūsų klubų repertuaras itin platus, rungtyniavote ne vienoje šalyje. Kurį periodą įvardintumėte sėkmingiausiu? 

– Kaip bebūtų, man geriausias ir maloniausias periodas kuomet buvau FBK „Kaune“, nes tai buvo mano karjeros aukštuma. Ten subrendau kaip futbolininkas ir kaip asmenybė, visą savo vardą ir tęstinumą užsitarnavau šiame klube.

– Per savo karjerą jums teko matyti aibę futbolo specialistų. Kurie iš jų paliko didžiausią įspūdį? Kas, jūsų manymu, sudaro trenerio profesionalumo pagrindą?

– Labai svarbus trenerio profesionalumo komponentas yra jo šimtaprocentinis atsidavimas darbui, atsidavimas kiekvienai treniruotei, rungtynėms, taip pat gebėjimas tinkamai konkrečioms rungtynėms pasirenkant taktiką, nes kiekviena dvikova yra vis nauja istorija.

Savo kelyje mačiau skirtingo stiliaus trenerių tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Iš paskutinių įstrigusių man kaip asmenybė imponuoja Igoris Pankratjevas, kaip trenerį išskirti galėčiau Vladimirą Čeburiną, kuris buvo Pakruojo „Kruojos“ strategas ir su juo tapome Lietuvos vicečempionais.

Kai rungtyniavau FBK „Kaune“, treneriai keitėsi kas pusmetį, tad tiesiog pritrūko laiko, kad galėtų kažkuo labiau įsiminti. Tuomet ir iškovotas pozicijas lėmė mūsų meistriškumas. Štai Pakruojyje Vladimiras Čeburinas, mano supratimu, davė 80 procentų sėkmės.

– Ar skiriasi trenerių štabo darbas Lietuvoje ir už jos ribų?

– Kiekviena šalis turi savo specifiką. Jei kalbėsime apie Lietuvą, tai galbūt sąlygų stygius neleidžia treneriams pilnai atsiskleisti. Ne visi treneriai gali sau leisti varžybų videoanalizes ar, reikalui esant, imti salę. Tenka suktis tokiomis sąlygomis, kokios būna konrečiu atveju. Antra vertus ir pačių futbolininkų meistriškumo galimybių stoka ne visuose klubuose leidžia išspausti visą maksimumą.

Su tokiomis kliūtimis susiduriama, kai komandoje ne visi futbolininkai meistriškumo atžvilgiu lygiaverčiai. Apskritai kiekvienos šalies futbolas turi savitą viziją. Sakykime, jei imsime Izraelį, tai ten dominuoja technika, į ją ir kreipiamas didžiausias dėmesys.

Ten mėgstama palaikyti kamuolį ir futbolininkas neretai su juo būna tol, kol jo nepraranda, tačiau jei pavyzdžiui kažkuri komanda sužais gudriau taktiškai, tai gali būti visa galva pranašesnė ir potencialiai įgyti pranašumą. Pas mus Lietuvoje dauguma trenerių akcentuoja fizinį pasirengimą. Kiekviena šalis koncentruojasi į tam tikrą dominuojantį komponentą.

– Kaip matote Lietuvos futbolo raidą per visą nepriklausomybės laikotarpį? Ko gero daugelis sutiktų, kad pastaraisiais metais futbolas atsidūrė krizėje. Kokias to priežastis įžvelgiate ir kaip įmanoma išbristi iš dabartinės situacijos? Ar matote tam atliekamus kokius nors žingsnius?

– Mano supratimu, šiais metais daromi labai dideli žingsniai, aš tik už tai ir labai džiaugiuosi, kad mėginama kažką keisti. Atėjo nauji žmonės su vardais, vizijomis ir ambicijomis. Tai vertinu pozityviai.

Kodėl ištiko krizė? Viena iš grupės priežasčių yra ta, kad smuko šalies klubinio futbolo čempionato lygis, sumažėjo konkurencija. Pasibaigus FBK „Kauno“ laikams, kai pasitraukė Vladimiras Romanovas, nebeliko daug pajėgių futbolininkų.

Pastaruoju metu dominuoja viena komanda ir iki čempionato pabaigos nelieka intrigos. Kai taip būna, bendras augimo procesas sustoja. Jeigu „Žalgiriui“ pakanka turėti vos keletą gerų legionierių, galinčių atvesti komandą į čempionų sostą, tai daug ką pasako.

Situacija klubiniame futbole atsiliepia ir nacionalinės rinktinės žaidimui?

– Manau, kad taip. Kai FBK „Kaunas“ su Panevėžio „Ekranu“ kaudavosi, susirinkdavo po penkis tūkstančius žiūrovų, o nacionalinė komanda remdavosi aštuoniais ar dešimčia A lygos žaidėjų, o tai daug ką pasako. Dabar didžiąja dalimi, jei kalbėsime apie klubus, rinktinei atstovauja futbolininkai iš „Žalgirio“.

Pažiūrėkite, kokia situacija būdavo rinktinėje, kokio amžiaus futbolininkai žaidė rinktinėje. Kol buvo Deividas Šemberas, Tomas Danilevičius ir pan., nebuvo kuo jų pakeisti, neatsirasdavo lygiaverčio jaunimo. Net man, būnant 34-35 metų, teko žaisti rinktinėje.

Vadinasi, mes tos nišos neužpildome, mes kažko neauginame, todėl ir susiklostė tokia neišvengiama situacija. Konkrečias priežastis paaiškinti būtų sunku. Galbūt tai trenerių kvalifikacijos stoka, galbūt apskritai pasidarė sunkiau futbolu sudominti vaikus, kai yra kompiuteriai. Tai yra labai plati tema.

– Kokių planų turite baigus futbolininko karjerą? Kur norėtumėte save realizuoti?

– Šiai dienai man tai yra jautri ir sunki tema. Tai klausimas, į kurį aš dar neturiu aiškaus, konkretaus atsakymo. Puikiai suprantu, kad mano futbolininko karjera artėja į pabaigą, tačiau kol kas neįsivaizduoju, kur galėčiau būti naudingas. Vaikų futbole, treniruojant jaunąją kartą, nežinau ar save matau. Galbūt artimiau man būtų vyrų futbolas, galbūt galėčiau būti naudingas. Žodžiu, kol kas esu kryžkelėje.

– Per savo karjerą susipažinoti su daugybe futbolininkų. Ar palaikote ryšius, galbūt bendraujate šeimomis?

– Iš FBK „Kauno“ laikų yra žaidėjų, su kuriais kartas nuo karto susiskambiname, bendraujame: su Linu Pilibaičiu, Mariumi Žaliūku, Tadu Papečkiu. iš pastarųjų metų palaikau ryšius su Nerijumi Radžiumi. Su šeimomis gal atitolę, bet šiltas bendravimas išlikęs. Tai kam nors dukra gimsta, tai su gimtadieniu ką nors pasveikiname, bet kad galėtume prie kavos kasdien susitikti, taip nėra.

– Kazlų Rūdos „Šilo“ komandoje esate nuo praėjusio sezono antros pusės. Šiuo metu komanda pirmauja LFF Pirmoje lygoje nuo pat pirmo turo. Kurį varžovą įvardintumėte didžiausiu konkurentu likusiame sezono trečdalyje?

– Manau, kad dar turi iššauti „Panevėžys“, nenoriu atmesti ir tos pačios „Palangos“, nes neteko tuomet žaisti išvykoje, bet jei šiuo metu jie žengia antri, vadinasi to verti. Taip pat labai didelį šuolį pastaruoju metu atliko „Nevėžis“. Tai taip pat bus ta komanda, su kuria vyks kova iki pat galo.

– Esate neeilinių fizinių duomenų futbolininkas. Ne paslaptis, „antrame aukšte“ bent šioje lygoje sunku būtų rasti konkurentų.. Ar vis tik tokių įžvelgiate? Su kuo karjeroje dėl aukštų kamuolių kovoti buvo sunkiausia?

– Kalbant apie karjerą apskritai, galbūt sunku iš esmės man nebuvo niekada. Galėčiau išskirti Luka Peričių, Irmantą Zelmiką.  Atvirai pasakius, tai stiprioji mano pusė ir šiuo metu nelabai matau, kad kas nors galėtų prieš mane labai stipriai dominuoti, ar stipriai stumdytų rungtynių metu. Gal su Ignu Dedura sunku kovoti, nes jis sugeba užsiimti geras pozicijas žaidimo metu.

– Apskritai nebandėte paskaičiuoti, dažniau mušate įvarčius galva ar koja?

– Kažkas lyg ir yra skaičiavęs, kad galva esu įmušęs apie 30-40 proc. įvarčių. Kiek prisimenu, kažkas Pakruojyje mėgino pasidomėti tokia statistika.

– Kokį trofėjų karjeroje laikote vertingiausiu? Kodėl?

– Čempionų titulų daug, medalių taip pat, bet toks asmeninis neeilinis ir labai brangus man turbūt yra rezultatyviausio žaidėjo trofėjus. Tai buvo mano pirmieji metai tuomet FBK „Kaune“. Kaip medalį, labai vertinu su Pakruojo komanda iškovotą antrą vietą, nes tai padaryta labai emocingai, labai sunkiai, itin daug jėgų tam tikslui atidavėme.

– Koks jūsų didžiausias asmeninis benefisas rungtynėse, kurį malonu prisiminti ir kuriuo didžiuojatės? 

– Didžiausias būtų, kai vienose rungtynėse įmušiau šešis įvarčius. Visus juos prisimenu. Tuomet žaidžiau Kauno „Inkaro“ gretose ir rungtyniavome prieš Šiaulius. Pirmajame kėlinyje įmušiau keturis, po pertraukos dar du. Tas rungtynes laimėjome 9:0. Tai įsiminė, nes tai nebuvo eilinės rungtynės. Galima pasakyti ir taip, kad tuomet turėjau penkias progas, o įmušiau šešis įvarčius. Viskas tada labai gerai sekėsi.

– Gal čia apskritai būtų koks rekordas…?

– Ne, žinau, kad Andrius Velička yra pelnęs ir septynis įvarčius, taip pat, berods, tiek pat kartų per rungtynes yra pasižymėjęs ir Povilas Lukšys.

– Kiek tekę matyti rungtynes, nesate konfliktiškas, pernelyg agresyvus žmogus. Ar esate gavęs daug raudonų kortelių? Ar karjeros metu nesate sulaukęs priekaištų iš trenerių štabo pusės dėl, sakykime, agresijos stokos? Apskritai kokio turinio pastabų sulaukiate savo adresu?

– Šiaip šiuo atžvilgiu aš esu ramus, per karjerą gal ir esu gavęs vieną ar dvi raudonas korteles, tačiau per čempionatą neprisimenu, kad turėčiau praleisti rungtynes dėl surinktų kelių geltonų kortelių. Manau, kad galima rungtynėse problemas spręsti ir be jų.

Atsižvelgiant į komandos gerbūvį, kartais geriau nusileisti, patylėti. Nesu agresyvus, sugebu susitvardyti, dėl to priekaištų tikrai nesu gavęs. Užsivedimas, sportinis pyktis visada buvo ir bus, bet ne ta emocinė agresija, kuri kenktų komandos žaidimui. Kas liečia pastabas, galima labai daug plėstis. Kiekvieną kartą galima ką nors pagerinti, normalu, kad iš trenerių pusės jų sulauki.

Kalbant apie mano žaidimą, neretai prašoma, kad nežaisčiau vienu lietimu, kad nebijočiau prisiimti kamuolio ant savęs, nes mano kūno sudėjimas kaip ir leidžia tai daryti, kiekvienose varžybose stengiesi įgyvendinti tai, ko prašo.

– Ar darytumėte ką nors kitaip, jei laikas sugrąžintų į vaikystę, paauglystę?

– Kad mano gyvenimas būtų susietas su sportu – faktas. Futbolas irgi būtų, nes niekur kitur savęs nematyčiau. Kas liečia pačią karjerą, tai ji galbūt galėjo pasisukti ir į blogesnę, ir į kelis kartus geresnę pusę, bet tai lemia daug aspektų. Visumoje esu patenkintas savo karjera.

– Kas asmeniškai jums padeda nusiteikti prieš rungtynes – muzika, trenerio nurodymai? Ar nepasikeitė tas turinys, jei lyginsime, sakykime su tuo, kas buvo prieš dešimtmetį?

Tai, kas buvo prieš dešimt metų, ir tai, kas yra dabar, akivaizdžiai skiriasi. Pasiruošimas visai kitoks. Anksčiau galbūt būdavau labiau susikaustęs. Nežinau, iš kur tai buvo atėję, galbūt jausdavau pernelyg didelį spaudimą iš trenerių pusės ir tai darydavo savo.

Tik pabandyk blogai išsimiegoti, suvalgyti kažką ne tai, ko reikia ir iš karto jausdavai spaudimą ir įtampą iki pat teisėjo finalinio švilpuko. Dabar į viską žiūriu daug paprasčiau, nebėra to jaunatviško jaudulio. Ritualų prieš rungtynes neturiu. Kas liečia kitas šalis, tai tiek į laimėjimus, tiek į pralaimėjimus žiūrima kiek kitaip.

Pats išėjimas į aikštę, rungtynes yra malonesnis – ir su muzika, ir su gera nuotaika. Tuomet pats lengviau įsitrauki į rungtynes, lengviau išgyveni pralaimėjimus. Aš kartais matau, kad jaunam žaidėjui tas didelis įtampos kėlimas spaudimas, mano nuomone, anaiptol nepadeda.

Būdamas treneriu, pats tokio spaudimo nedaryčiau, nes savo pavyzdžiu žinau, kaip tai veikia. Prisimenu, kaip pergyvendavau dėl padarytų menkiausių klaidų. Dabar gal pas mus irgi kiek laisviau. Anksčiau būdavo, kad pabandytum prieš rungtynes įjungti muziką ir tikrai neišvengtum sankcijų.

– Kaip manote, ar pajėgi esamos sudėties „Šilo“ komanda kautis A lygoje? Ką reikėtų stiprinti?

– Klausimas sunkus ir ne man, be abejo, kažką keisti ir stiprinti reikėtų, bet, manau, kad rimtai nekovotume dėl iškritimo pagal esamą sudėtį.

– Namų rungtynių ciklas Kazlų Rūdoje prasidės rugsėjį. Ar dėl to nėra kokios nors fobijos? Kokias didžiausias kliūtis matote startuojant Kazlų Rūdoje?

– Nematau jokių kliūčių, labai laukiu šių startų, mano pradžia ir buvo Kazlų Rūdoje. Tikrai geri prisiminimai, tikiu, kad duosime gerą kovą, džiuginsime žiūrovus pergalėmis, todėl kviečiu visus palaikyti mūsų komandą.

fksilas.lt inf. 

2 KOMENTARAI

  1. tai kad į karjieros pabaigą susitepei susidėdamas su lažybininkais Kruojoj ir Kazlų Rūdos „Gėdoj“. Taip ir baigsi karjierą smirdėdamas.

  2. Kiek girdėjau „Šile“tokių nevienas ir ne du. Vien Skroblas kelis kartus pagautas ir diskvalifikuotas už lažybas dar treneris Jarmalavičius išmestą klubą iš A lygos treniravo ir daugiau tokių veikėjų yra „Šile“. Jie tinka reikalingą rezultatą padaryti .

KOMENTUOTI