Vilniaus universiteto geologas: „Žurnalas „Time“ prognozuoja žymų mūsų atlyginimų augimą“

0
468
dr. Andrejus Spiridonovas /E. Kurausko foto

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros lektorius dr. Andrejus Spiridonovas, pasirinkęs vaikystėje svajotą specialybę, nesiliauja žavėtis geologijos teikiamomis galimybėmis ir naujais atradimais. Tai specialybė, kurioje dažnai susipina viskas – mokslas ir menas, aštrūs pojūčiai, ekstremalūs išbandymai ir tyrinėjimų azartas, naujosios technologijos ir gili senovė.

Kas yra geologija? Kuo Jus sužavėjo ši specialybė, kodėl ją pasirinkote? Ar buvo dvejonių?

Geologija, kaip ją suprantu aš, yra mokslas apie mezopasaulį ilguose laiko masteliuose. Mikropasaulį tiria chemija, atomo ir elementariųjų dalelių fizika, megapasaulį – astronomija. Tuo tarpu procesai, kurie vyksta planetose, kituose kietuosiuose mūsų visatos kūnuose ir jų paviršiuose laikotarpiais nuo sekundžių iki milijardų metų, yra daugiausia geologijos dominija. Geologija yra empirinio pažinimo sritis, kurios pagrindinis informacijos šaltinis – uolienos ir mūsų planetos fizikiniai laukai. Per kelis šimtmečius geologai išmoko iškoduoti informaciją iš uolienų struktūrų, uolienose palaidotų organizmų liekanų, uolienų cheminės sudėties ir kitokių ypatybių beveik apie viską, kas galėjo vykti praeityje – ar tai būtų kontinentų judėjimas, drastiški klimato pokyčiai, ar pačios gyvybės evoliucija. Faktiškai visi gamtos mokslai, kurie nagrinėja sudėtingas, istorija pasižyminčias empirines sistemas, ieškodami galutinių priežasčių remiasi geologija. Pavyzdžiui, kodėl baltymuose yra vienokie, o ne kitokie metalai? Tai daugiausia nulėmė archejaus ir proterozojaus eonų vandenynų cheminės savybės, kai atsirado pirmykštė gyvybė. Daugelis numanomų dėsnių biologijoje iš tikrųjų yra atsitiktiniai istoriniai „užšaldyti“ incidentai. Taigi geologija, be visa ko, padeda suprasti, kokios yra kitų makrosistemas tyrinėjančių gamtos mokslų numatomumo ribos. Be to, geologija turi ir taikomąją pusę – dėl jos žmonija apsirūpina naudingosiomis iškasenomis, sugeba įrengti saugius statinius ir nuspėti gamtos nelaimes.

Kur slypi geologijos žavesys?

Kiekvienas geologas į šį klausimą atsakytų skirtingai, nes geologija kaip mokslas yra beprotiškai įvairi. Tačiau ir pačių studijuojamų objektų estetika nėra paskutinėje vietoje. Struktūrinius geologus į šią mokslo šaką dažniausiai patraukia didingų raukšlių, kurios gali nusitęsti per visą kalnyną, grožis ir simetrija. Petrologus, kurie po mikroskopais tyrinėja mineralus, dažnai vilioja pasakiška kristalų spalvų ir raštų įvairovė. Paleontologus pakeri fosilijų formos – juk skeletai, nupoliruoti milijonų metų gamtinės atrankos, savo elegancija dažnai pranoksta talentingiausių skulptorių darbus. Dar kitus žavi galimybė apsilankyti tolimiausiose vietovėse ir suprasti jų prigimtį.

Jūs pats pasukote mokslininko keliu. Kokie dar yra pasirinkimai baigusiems geologiją?

Baigusieji geologiją gali pasukti ir į gana įvairią pramoninę geologiją. Lietuvoje pramonės geologai dirba daugiausia naudingųjų iškasenų žvalgybos ir vertinimo srityje. Parengia karjerų eksploatacijos planus, įvertina gavybos investicijų rizikas. Geologai naftininkai atlieka seisminius tyrimus, naudodami sprogmenis ar masyvias „šokinėjančias“ mašinas sužadina žemės virpesius ir tokiu būdu tomografiškai išžvalgo, kuriose vietose gali slėptis senoviniai palaidoti rifai ar kiti kolektoriai su juose esančia nafta. Hidrogeologų dėka mūsų šalis yra didžiąja dalimi aprūpinta ypač kokybišku giluminiu geriamuoju vandeniu. Kitose mažiau geologiškai sėkmingose šalyse žmonės filtruoja paviršinį upių ar ežerų (kartais ir jūros) vandenį, kuris dažnai po intensyvios dezinfekcijos kvepia chloru. Nė vienas normalus pastatas nėra įrengiamas prieš tai neatlikus inžinerinių geologinių tyrimų. Visais šiais reikalais užsiima kelios dešimtys Lietuvos geologinių įmonių.

Geologas norėdamas visados susiras darbo pagal specialybę Lietuvoje, negana to, plačios darbo perspektyvos ir užsienyje (netgi nuolatos gyvenant Lietuvoje). Nemažai mano buvusių kurso kolegų dirba ekspedicinio pobūdžio darbą Vakarų Europos geologinės žvalgybos firmose. Kai kurie iš jų dirba Šiaurės jūros arba Arkties vandenyno akvatorijose. Ieškant naftos telkinių per vienerius metus vienam iš jų teko lankytis Prancūzijoje, Airijoje, Sudane ir Irane.

Papasakokite apie šią specialybę atvirai. Kas žavi, kokie sunkumai, kokia šio darbo nematoma pusė?

Mane geologija žavi tuo, kad suteikia galimybę giliau, holistiškai, pažinti pasaulį ir galbūt nuspėti ateitį. Visuomet, kai manai, kad kažką supratai, atsiveria vis nauji sąryšių sluoksniai, kurie verčia domėtis savo ir kitų mokslų pasiekimais, jei nori suprasti tyrimų objektus.

Kita vertus, dėl savo tyrimo objekto – uolienų prigimties geologai dažnai nukeliauja į tokias vietoves, kur neegzistuoja jokios kitos sudėtingos gyvybės formos. Kodėl taip yra? Ten, kur tinkamos sąlygos gyvybei (taip pat ir žmonėms), ji padengia uolienas, vykdo dirvodarą ir taip jas pakeičia ar padaro neprieinamas tyrimams. Dėl šios priežasties geologai lipa į aukščiausius kalnus arba keliauja į atšiauriausias dykumas. Ten galima sočiai prisirinkti bandinių kokia tik nori erdvine raiška ir kokiais nori kiekiais. Tokios kelionės leidžia prisiliesti prie pirmykštės gamtos. Tokiose vietovėse galima kliautis tik savimi ir ekspedicijos nariais.

Kokios geologų perspektyvos? Ar geologija – specialybė be sienų?

Praėjusiais metais žurnale „Time“ buvo paskelbtos kelios profesijos, kurioms per artimiausius keliolika metų prognozuojamas žymus atlyginimų augimas. Tarp jų buvo mokslininkai ir dar atskirai geologai. Žmonijos gerovė nuolatos auga ir jai augant didėja gamtinių žaliavų sąnaudos – taigi ir jų paieškos galimybės. Europa ir Šiaurės Amerika geologiškai buvo tyrinėjamos jau kelis šimtmečius (nors ir šiuo atveju visiškas ištirtumas dar negresia). Tuo tarpu visas likęs pasaulis yra dešimtis kartų mažiau ištirtas. Didėja geologijos, kaip informacijos apie aplinkos pokyčius ir tvarų vystymąsi šaltinio, poreikis. Dėl šios priežasties UNESCO nuolatos organizuoja vadinamuosius IGCP (International Geoscience Programme) tarptautinius projektus.

Keliauti ir dalytis savo patirtimi verčia pats geologijos tyrimų objektas. Kaip žinome, Žemė yra pasidalijusi į keliolika įvairaus dydžio tektoninių plokščių, kurios nuolatos juda, susijungia, suskyla, randasi ar net susinaikina. Dėl šios priežasties skirtingais laikotarpiais mūsų „kaimynai“ buvo vis kitos vietovės. Pavyzdžiui, silūro periode Čekija buvo nutolusi nuo Lietuvos per tūkstančius kilometrų ir stūksojo kaip vienišas Bohemijos mikrokontinentas Rėjos vandenyne, o mums kur kas artimesnė buvo rytinė Šiaurės Amerikos pakrantė (Laurentijos kontinento pakraštys). Dėl to mes turime domėtis ir bendradarbiauti su tas teritorijas tyrinėjančiais geologais.

Ar geologų reikės ateityje?

Be abejo. Kaip minėjau, žmonių skaičius ir pajamos auga, tai verčia ieškoti visų rūšių naudingųjų resursų (tarp jų ir kituose Saulės sistemos kūnuose). Kita tendencija susijusi su žmonių poveikio planetai didėjimu. Sukeltas poveikis atsisuka globaliais pokyčiais, kurie savo ruožtu mažina žmonijos išlikimo šansus. Abu šiuos uždavinius padeda spręsti geologai. Pavyzdžiui, ar pagalvojote, kas galėtu atsitikti su Lietuvos pajūriu ir jo gyvenvietėmis, jūros lygiui pakilus 1 metrą? Gyvenvietėms apsaugoti pradėsime statyti dirbtines užtvankas, panašiai kaip Olandijoje. O tam, kad jas galėtume pastatyti, turime žinoti inžinerines geologines substratų savybes, tikėtiną jūros lygio pokytį normaliomis ir ekstremaliomis sąlygomis. Pakilus jūros lygiui ir pasikeitus kritulių režimui, pasikeis ir požeminio geriamojo vandens balansas, gruntų stabilumas ir pan. Dalis resursų taps netinkami vartojimui. Į tai, koks bus tas poveikis, gali atsakyti tiktai labai detalus geologinių sluoksnių geometrijos ir juose vykstančių hidrogeodinaminių procesų tyrimas. Geologija yra strateginis mokslas, reikalingas šalies ir žmonijos infrastruktūros išsaugojimui ir apskritai išlikimui bei klestėjimui.

Kita vertus, visos kelionės į kitas planetas ir jų palydovus yra skirtos šių planetų geologijai pažinti. Kosminių aparatų nusileidimo vietos planuojamos atsižvelgiant į matomus geologinius bruožus, stengiantis iš ten esančių nuosėdinių uolienų išgauti maksimalią informaciją apie mus dominančios planetos geologiją ir apie mūsų Saulės sistemos vystymąsi. Dėl tokių tyrimų šiuo metu turime stratigrafines (geologinio laiko matavimo) skales daugeliui uolėtų Saulės sistemos planetų ir daliai jų palydovų. Jei žmonės skris į Marsą, galėčiau lažintis, kad į pirmosios įgulos sudėtį bus įtrauktas geologas.

Geologija yra vienas iš tų mokslų, kurie padeda suprasti mūsų vietą visatoje ir žadina smalsų protą. Tol, kol Homovis dar bus sapiens, geologija kaip mokslas gyvuos ir toliau.

Dr. Andrejus Spiridonovas apdovanotas Lietuvos mokslų akademijos (LMA) 2014 m. pagyrimo raštu už mokslinį darbą „Silūro periodo Baltijos sedimentacinio baseino konodontų makroevoliucija ir makroekologija“. Mokslininkui skirta LMA 2015–2016 m. jaunųjų mokslininkų stipendija.

Šiemet įtakingame geologijos mokslo žurnale „Newsletters on Stratigraphy“ išspausdintas Vilniaus ir Tartu universitetų mokslininkų straipsnis „Integrated Stratigraphy, Conodont Turnover and Palaeoenvironments of the Upper Wenlock and Ludlow in the Shallow Marine Succession of the Vilkaviškis-134 Core (Lithuania)“. Jame nagrinėjamas konodontų ir graptolitų rūšių išnykimas, atsiradimas ir aplinkos pokyčiai silūro periode. Šis straipsnis yra ilgalaikio bendradarbiavimo tarp VU Geologijos ir mineralogijos katedros darbuotojų dr. Sigito Radzevičiaus, dr. Andrejaus Spiridonovo, dr. Antano Brazausko, Giedriaus Bičkausko, dr. Donato Kaminsko, doktorantės Darjos Dankinos, magistranto Algirdo Rimkaus ir Estijos kolegų dr. Tõnu Meidla ir dr. Leho Ainsaaro rezultatas.

Vilniaus universitetas – vienintelis universitetas Lietuvoje, rengiantis geologus.

Vilniaus universiteto inf.

KOMENTUOTI