Kleptokratijos košmaras

0
123
Asmeninio archyvo foto

Andrius Navickas, TS-LKD narys

Pradėkime nuo apibrėžimo. Kleptokratija – tai toks valstybės valdymo būdas, kai valdžia jaučia liguistą potraukį savintis tai, kuo jai patikėta rūpintis.

Mano įsitikinimu, dabartinė Lietuvos santvarka turi visus esminius kleptokratijos bruožus. Tiesa, nėra paprasta atsakyti, ar politiniai postai traukia kleptomanus, ar žmonės, gyvenę daugiau mažiau sąžiningai, patekę į kokį nors politinį postą, paprasčiausiai suserga. Akivaizdu tik tai, kad ligą diagnozuoti kur kas paprasčiau, nei ją išgydyti. Būtų daug paprasčiau, jei egzistuotų kleptomanų partija ir būtų aišku, ko iš jos galima tikėtis. Jei šios partijos atstovai patektų į Seimą ar Vyriausybę, nebestebintų liguistas noras prisikimšti savo kišenes tuo, kas priklauso kitiems. Tačiau nė vienos Lietuvoje įregistruotos politinės partijos programoje neradau teiginio: „Kadangi nesisavinti svetimų gėrybių negalime, tai negundykite mus privilegijomis, įvairiomis išmokomis ir galimybe priimti korupcinius sprendimus.“ Priešingai, visos partijos ir visi politikai žada ryžtingai ir nuosekliai kovoti su korupcija ir teigia, jog rūpinsis tautos, o ne asmenine gerove. Gal jie net tiki tuo, ką rašo, bet liguistas potraukis įveikia daugelį. Kaip kitaip nei liga galima paaiškinti, kai politikai, apie kurių turtus dauguma Lietuvos žmonių galėtų tik svajoti, pradeda kurti gudrius planus, kaip dar pralobti, apeinant įstatymus? Neretai girdėti siūlymą, kad į valdžią reikia rinkti turtingus, nes jie jau turi pakankamai pinigų ir gali rūpintis kitais. Deja, kleptokratijos įsitvirtinimas įrodo, kad tam, kuris įprato imti, niekada nebebus gana. Vadinkime daiktus ir reiškinius tikraisiais vardais. Jei politikas, kuris mūsų išrinktas siekti bendrojo gėrio ir teisingumo, ieško landų, kaip prisikimšti kišenes, jis vagia. Jei politikas, priima įstatymą, kuris orientuotas ne į visos visuomenės, bet į savo ar kurios nors grupės gerovę – jis vagia. Deja, kleptokratinėje santvarkoje vagystės tampa tiek įprastos, jog pradedamos vadinti normalia politine veikla. Manau, kad dauguma prisimenate išraiškingą Ilfo ir Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ personažą – kultūros namų direktorių. Jis vogdavo valstybinį turtą, nes paprasčiausiai negalėjo nevogti. Ne dėl to, kad stokojo, negalėjo pragyventi – jis negalėjo praeiti pro tai, kas gali būti pavogta. Tiesa, kitaip nei dabartiniai politikos kleptomanai, jis nuolat rausdavo ir jausdavo gėdą. Dabartinės kleptokratijos „grietinėlė“ gėdijasi nebent to, kad ne viską spėja sugriebti. Beje, visiškai neteisinga būtų ją tapatinti vien su valdančiąja koalicija, nes labai panašu, jog dalis opozicionierių ant valdžioje esančių pyksta ne vien todėl, jog jie prastai tvarkosi, bet ir todėl, kad turi daugiau galimybių pasirūpinti savimi ir savo bičiuliais. Tai, kad kleptokratija yra sunkus lėtinis susirgimas, rodo ir tas faktas, kad akivaizdžių piktnaudžiavimo valdžia išryškinimas nesukelia visuomenės daugumos pasipiktinimo. Net sunku įsivaizduoti, kas gali tapti dabartinio valdžios Titaniko ledkalniu? Kalbantis su žmonėmis, neretai girdisi motyvas – koks skirtumas, kas vogs? Sutinku, jei mes kapituliuojame ir sakome, kad kleptokratija yra mūsų likimas, tai telieka pirkti modernius užraktus ir bandyti nepakliūti kleptomanams į akis. Tačiau tikiu, kad jums, kaip ir man, pabodo gyventi kleptokratijos košmare. Jis pernelyg daug kainuoja: nervų, jėgų, pinigų. Nuo ko galima pradėti pokyčius? Pirma, nuo nulinės tolerancijos. Tiksliau, nuo įsitvirtinusios taisyklės – kas galima Jupiteriui, to neglaima jaučiams – apvertimo. Tie, kas užima atakingas pareigas, turi daugiau glaios nei kiti, kartu įgyja daugiau atsakomybės ir yra griežčiau saistomi taisyklių nei kiti. Priklausymas valdžios elitui yra ne lengvinanti, bet sunkinanti aplinkybė (lygiai kaip apsvaigimas nuo kurios nors psichotropinės medžiagos). Antra, tos pačios taisyklės turi galioti tiek saviškiems, tiek kitiems. Trečia, bent po lašą turime sugrąžinti savigarbą į viešąjį gyvenimą. Save gerbiantis žmogus nevogs, neišnaudos silpnesnių. Pagaliau, ketvirta – politinė kleptomanija yra liga, kurią dera atsakingai gydyti. Nesąžiningas, piktnaudžiaujantis žmogus neturi būti net arti prileidžiamas prie atsakingų postų, kaip priklausomybę nuo lošimų turintis žmogus turi būti saugomas nuo kazino. Rinkimai – tik vienas, bet pakankamai veiksmingas gydymo būdas. Nė vienas politikas, kurio elgesyje pasireiškė kleptomanijos simptomų, negali patekti į Seimą. Taip pat ir dėl jo paties gerovės. Netikiu, kad rinkimų sąrašuose nebus įmanoma atrasti bent tokių kandidatų, kuriems kol kas politinė kleptomanija nepasireiškė, Na, o kitas vaistas – viešumas. Turiu pasidžiaugti, kad žurnalistai vis nuoseklaiu pradeda analizuoti politikų santykius ir atskirų sprendimų motyvus. Tai jau kur kas labiau primena žurnalistiką nei ilgą laiką vyravusi olialia pupyčių manija. Tikiu, jog mes kada nors pabusime iš šio kleptokratijos košmaro. Svarbu, kad norėtume iš jo išsivaduoti, o ne dairytumėmės, ką ir kur galima būtų pavogti, apgauti.

KOMENTUOTI